JASCHA HEIFETZAS
XX amžius muzikinei kultūrai dovanojo daug puikių smuikininkų. Šiame žvaigždyne pirmojo ryškumo žvaigžde spindi Jascha Heifetzas.
Gimęs 1901 m. daugelio tautų numylėtame, o žydų net „Lietuvos Jeruzale“ pramintame Vilniuje, smuikininkas visą gyvenimą atmintyje išsaugojo ne tik savo namų gyvenimo ir muzikavimo tradicijas, bet ir vaikystėje patirtą gyvybingą multikultūrinės terpės poveikį.
Pradėjęs muzikos karjerą Kaune (1907 m.) kaip šešiametis vunderkindas, Europinį pripažinimą pelnė Berlyne (1912 m.), o pasaulinę šlovę – Amerikoje, nuo 1917 m. jau tapusioje antrąja tėvyne. J. Heifetzo meistriškumas tapo etalonu, į kurį lygiuojasi visi šių laikų smuikininkai. Tačiau jo išskirtinis bruožas, pasak žymaus mokslininko Jurijaus Grigorjevo, - pasąmoninės senojo Vilniaus architektūros inspiracijos: architektonikos didybė, klasikinė darna, ekspresijos įvairovė.
Kadaise Georgas Bernardas Shaw, sužavėtas J. Heifetzo griežimo, perspėjo menininką: „Pasaulyje neprivalo egzistuoti tobulybė, nes dievai ima pavydėti ir ją sunaikina.“ Tačiau likimas buvo maloningas garsiajam artistui. Jo menas tapo ne tik amžininkų, bet ir visų šiandien išpažįstančių Muziką savastimi, o Vilnius pelnė šio didžiausiojo iš didžiausiųjų gimtojo miesto šlovę.
Profesorius dr. Jurgis Dvarionas
KONKURSO ISTORIJA
Mintis surengti tarptautinį Jaschos Heifetzo vardo konkursą Lietuvoje sklandė ilgai. Netrūko bandymų, idėjų, tačiau, metams bėgant, gražūs norai nevirto realiais darbais. Sovietmečiu J. Heifetzas Lietuvoje nesulaukė atitinkamo dėmesio dėl to, jog didžiąją dalį savo gyvenimo praleido sovietų valdžios ideologiškai priešiškomis laikytose Jungtinėse Amerikos Valstijose, labiau vertinti tuomečiai tarybiniai smuikininkai. Auštant Lietuvos Nepriklausomybei šios iniciatyvos ėmėsi tuometinis Lietuvos Kamerinio orkestro meno vadovas prof. Saulius Sondeckis, okupacijos metais branginęs ir puoselėjęs Vilniuje gimusio pasaulio muzikos genijaus atminimą, nuo griovimo išsaugojęs Jaschos Heifetzo gimtąjį namą Maironio gatvėje. Praėjus keliems metams nuo Jaschos Heifetzo mirties prof. Sauliaus Sondeckio iškeltai konkurso idėjai pritarė ir Amerikoje gyvenantis Jaschos Heifetzo sūnus Robertas tačiau galimybės įgyvendinti konkurso idėją dar teko palaukti bene dešmtmetį. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, iniciatyvos, valstybės institucijų dėmesio, o ir galimybių taip pat vis pritrūkdavo. Tačiau artėjant 100-osioms J. Heifetzo gimimo metinėms, profesoriaus Petro Radzevičiaus, tuo metu buvusio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių instrumentų katedros vedėju, iniciatyva, pagaliau sutarta dėl I tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso organizavimo. Buvo suvokta, jog tokiu įvykiu įprasminti legendinio smuikininko atminimą – Lietuvos valstybės ir jos žmonių pareiga. Į pagrindinių konkurso organizatorių gretas įsijungė ir profesorius Jurgis Dvarionas, tuo metu vadovavęs Lietuvos kultūros fondui. 2001 m. šaliai nebuvo lengvi, todėl tikėtis, kad konkursą imtųsi organizuoti valstybė, buvo neįmanoma. Atsargiai į galimybes žvelgė ir LMTA vadovybė, kuriai iškart norėjosi rengti didžiulio masto renginį. Tačiau konkurso iniciatoriai, suvokę, kad trūksta tiek laiko, tiek materialinių išteklių, prioritetu laikė tai, jog konkursas apskritai įvyks, nors ir kuklesnis. Materialiai iniciatyvą parėmė LR Kultūros ministerija, noriai prisidėjo ir Vilniaus miesto savivaldybė, įsteigusi savo premiją. Taip reikalingu dėmesio pradžiugino tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas, pasirūpinęs Vilniaus miesto savivaldybėje surengti ir gražų priėmimą konkurso svečiams. Tiek pirmąjį, tiek vėlesnius konkursus globojo LR Prezidentūra. Tačiau svarbiausiu pasiekimu tapo tai, jog vertinimo komisijos pirmininku sutiko tapti vienas žymiausių pasaulio smuikininkų Gidonas Kremeris. Jo vardui konkurso plakatuose atsiradus šalia J. Heifetzo, organizatoriai pagaliau patikėjo: konkursas iš tikrųjų įvyks. Pasiruošimas pirmajam konkursui buvo labai sudėtingas. Materialinė bazė buvo skurdi, renginio organizacija laikėsi ant visuomeninės iniciatyvos pečių – pagrindiniais darbais užsiėmė profesoriai P. Radzevičius, J. Dvarionas, Lietuvos kultūros fondas. Gražiai idėjai įgyvendinti susitelkė ir visa LMTA Styginių instrumentų katedra bei tuomečiai LMTA studentai, čia atlikę vadybinę praktiką. Nors G. Kremeris jau buvo sutikęs pirmininkauti komisijai, tačiau reikėjo pasikviesti ir daugiau žiuri narių. Laimė, žymūs svečiai iš Izraelio, Prancūzijos, Rusijos sutiko atvykti negaudami honoraro – organizatoriai išrūpino pinigų tik jų apgyvendinimo išlaidoms padengti. Piniginės premijos laureatams buvo daugiau simbolinės, todėl baimintasi, jog bus sudėtinga prisikviesti pakankamai dalyvių. Konkursantams kviesti pasitelktas LMTA tarptautinių ryšių skyrius, bendravęs su užsienio mokymo įstaigomis, taip pat – asmeniniai kontaktai, į Lietuvą atvedę talentingų žymių profesorių mokinių (tarp jų buvo ir būsimasis pirmosios vietos laureatas, garsios profesorės Jadwigos Kaliszewskos studentas iš Poznanės Jaroslawas Nadrzyckis). Organizatorių džiaugsmui, į konkursą susirinko solidus dalyvių skaičius, o ir atlikėjų kokybės lygis džiugino. Sudarinėjant privalomąją konkurso programą, siekta atsižvelgti ne tik į J. Heifetzo užsienyje praleistus metus, bet, svarbiausia, vilnietiškąją smuikininko patirtį. Todėl iškart į programą įtrauktas Felixo Mendelssohno koncertas smuikui e-moll, op. 64, kurį atlikdamas J. Heifetzas debiutavo. Taip pat privalomas buvo paties J. Heifetzo transkribuotas kūrinys. Kadangi muzikas buvo garsus Johanno Sebastiano Bacho sonatų ir partitų įrašais, baroko genijaus kūriniai taip pat rodėsi būtini. Kaip virtuozinis kūrinys buvo privalomas vienas iš Nicolo Paganini kapričų. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog J. Heifetzas gimė Vilniuje, jau pirmajame konkurse gimė tradicija, kad pirmąjį turą įveikę dalyviai privalo atlikti specialiai konkursui sukurtą Lietuvos kompozitoriaus kūrinį. Todėl konkurso kontekste jau yra skambėję originalūs Anatolijaus Šenderovo, Vytauto Barkausko, Felikso Bajoro, Broniaus Kutavičiaus, Zitos Bružaitės kūriniai. Po ketverių metų surengtas antrasis konkursas susidūrė su panašiomis problemomis – materialinio stabilumo ir laiko trūko, organizacija vis dar rėmėsi privačiomis iniciatyvomis. Nors surinktas reikalingas dalyvių skaičius, tačiau organizatoriai dar negalėjo džiaugtis, kad pasiekta tai, ko norėtųsi J. Heifetzo vardo tarptautiniam renginiui. Tuo labiau, kad pirmą kartą 2001 m. įvykęs konkursas vienintelis nešioja J. Heifetzo vardą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Visgi su kiekvienu renginiu situacija darėsi vis geresnė. Greitu metu jis buvo priimtas į tarptautinę EMCY organizaciją, kas lėmė ne tik išaugusį prestižą, platesnes reklamos galimybes, bet ir įsteigtą specialųjį prizą – koncertines galimybes. Aktyviai jungtis į konkurso renginius ėmė ir Lietuvos žydų bendruomenė, jau ne pirmus metus organizuojanti gražų konkurso svečių priėmimą. Kaip tvirtina rengnio iniciatoriai, profesoriai Petras Radzevičius ir Jurgis Dvarionas, konkursas nuolatos auga ir tobulėja, tapdamas nepaprastai įdomiu pasaulinės smuiko kultūros renginiu.
English